Paprikų daiginimas ir sėja. Ką reiktų žinoti auginant paprikas?

• Paprikų sėja prasideda nuo vasario vidurio iki kovo vidurio. Paprikas geriausiai sėti į šiltą, drėgną žemę 0,5 – 1,5 cm gylyje. Paprikų daigai yra jautrūs persodinimui, tad geriausiai sodinti po vieną sėklytę į didesnį vazoną. Tam puikiai tiks nebrangūs, lietuvių gamybos polietileno vazonai. 
• Išdygsta paprikos negreitai, tik po 12-15 dienų. Tad reiktų apsišarvuoti kantrybe.
• Paprikas geriausiai sodinti į joms paruoštus substratus. Tokį gamina lietuvių įmonė “Durpeta” pomidorų ir paprikų substratas. Daigyklos turi stovėti 22-25 laipsnių temperatūros patalpose.
• Augalų šaknys sodinant po vieną augalą į vazoną bus net 1,5 karto didesnės ir stipresnės. Paprikos nemėgsta persodinimo.
• Daigai formuojami, nes nuo to priklausys paprikų derlius. Užaugus 9-12 lapeliams, susidaro žiedas, kurį reikia pašalinti, nes kitaip derlius bus ankstyvas, blogiau formuosis lapai. Visos atšakos žemiau žiedo pašalinamos.
• Paaugintus daigus, maždaug po 60 – 80 dienų nuo pasėjimo sodinti į nuolatinę auginimo vietą, nes kitaip jie perraugs.
• Prieš sodinant į nuolatinę augimo vietą daigus reikėtų užgrūdinti išnešant kuriam laikui į lauką ar vėsią patalpą, t.y. palaikyti žemesnėje, bet ne mažesnėje nei 13 laipsnių temperatūroje.
• Priklausomai nuo augalo veislės, dažniausia tarp augalų paliekama 30-50, tarp eilių – 50-60 cm.
• Karštu oru sodinti nerekomenduojama. Paprikos nemėgsta įgilinimo, sodinamos ne giliau pirmųjų tikrųjų lapų į iš anksto paruoštas ir palaistytas duobutes. Šaknys turi būti užbertos žemėmis, kad viršutinės neapdžiūtų.
• Nereikėtų šalia sodinti saldžiųjų ir aitriųjų paprikų, nes gali apsidulkinti gretimai augančios paprikos žiedadulkėmis ir saldžiosios paprikos įgaus kartumo. Žydėjimo metu galima lengvai papurtyti, kad geriau apsidulkintų.
• Gerai, jei pirmiau čia augo agurkai, kopūstai, aguročiai, moliūgai, svogūnai, morkos, pupelės (išskyrus pupas), negalima auginti po pomidorų, bulvių, baklažanų. Augalai sodinami į gruntą, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia 13-15 laipsnių – gegužės pabaigoje, birželio pradžioje. Atvirame grunte parenkama saulėta, be vėjų vieta. Dalį dienos gali būti nedidelis pavėsis. Pirmomis savaitėmis verta paprikas uždengti plėvele.
• Tręšimas rekomenduojamas išaugus dviems tikriems pirmiems lapeliams. Rekomenduojame tręšti organinėmis, ekologiškomis trąšomis, kurios geriną įsišaknijimą, didina augalo atsparumą ligoms, padeda sutvirtėti augalui. Paprikų daigai tręšiami 2-3 kartus kas 10-12 dienų. Mūsų pamėgtos trąšos skystos laistymui, skiedimui su vandeniu sapropelio trąšos, humic life bio ekologiškos trąšos.

Kaip išsirinkti kokias paprikų sėklas ar daigus sodinti?

Pagal vaisių derėjimo laiką saldžiųjų paprikų veislės skirstomos į labai ankstyvas, ankstyvas, vidutinio ankstyvumo ir vidutinio vėlyvumo. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį, ar daržovės tinkamos konservavimui, ar rekomenduojamos vartoti šviežios. Žinotina, kad konservavimui labiau tinka vėlyvesnės veislės, kasdieniniam vartojimui – veislės, turinčios stambius mėsingus vaisius, salstelėjusį minkštimą.

Taigi nesunkiai rasite veisles, turinčias tam tikrų savybių, kurių daugiausia pageidauja daržininkai.  Svarbiausia, ką reiktų žinoti renkantis paprikų veisles – tai, kaip minėta, paprikų auginimo tikslas, vieta, vaisių dydis ir subrendimo laikas, skonio savybės.

Kokią paprikų veislę ar hibridą pasirinkti?

Dažnas klausimas, kokias sėklas įsigyti – veislių ar hibridų? Hibridai gaunami kryžminant dažniausiai tos pačios rūšies kruopščiai atrinktas skirtingas veisles, kurių palikuonys paveldi pageidaujamus „tėvinių” veislių požymius. Tokius požymius išlaiko iš hibridinių sėklų išauginti augalai, bet jų subrandintų sėklų rinkti neverta, nes iš tokių sėklų išaugę palikuonys praras dalį hibridams būdingų savybių, o kita karta jų turės dar mažiau.

Iš profesionaliai paruoštų hibridinių sėklų sudygę daigai būna stipresni, augalai – daug atsparesni ligoms, ilgiau ir gausiau dera, o vaisiai – geresnės kokybės, gražesnės prekinės išvaizdos. Nuimtas jų derlius ilgiau nepraranda savybių. Agurkų hibridai iš rinkos baigia išstumti standartines veisles. Tai rodo jų pranašumą. Kasmet vis daugiau auginama ir pomidorų hibridų. Jei ant pakuotės šalia veislės pavadinimo pastebėsite simbolį „F1″, žinokite, kad veislė yra hibridinė. Kai kurių kultūrų hibridų nėra išvesta (pvz., salotų, krapų, petražolių ir kitų).

Standartines veisles dažniau augina daržininkai mėgėjai. Mat, jiems gausus derlius, išvaizda, ligos ar saugojimo trukmė ne tiek aktualu, kiek profesionaliems augintojams. Veisles jie renkasi dėl tam tikro patinkančio požymio – skonio, spalvos, dydžio ar kitų požymių. Be to, tokių sėklų kaina gerokai žemesnė nei hibridų.

Paprikų nauda žmogaus organizmui

Paprikos turi labai daug naudingų medžiagų, vitaminų. Vitamino C yra 270 mg% žaliuose vaisiuose ir 480 mg% prisirpusiuose, vitamino A 9-12 mg%. Užtenka 20-50 g paprikų, ir gausite visos dienos šių vitaminų normą. P vitamino yra 70-380 mg 100 g šviežios paprikos, karotino – 0,5-16 mg, B grupės vitaminų (0,02-0,09 tiamino, 0,02-0,1 mg riboflavino), folio rūgšties – 1,3-2,9 mg 100 g sausos masės. Specifinį aromatą suteikia eteriniai aliejai. Aitriosiose paprikose esantis kapsacinas skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, naikina kenksmingas bakterijas skrandyje, žarnyne ir burnos ertmėje, skatina energijos gamybą organizme – degina riebalus. Raudonai paprikas nudažantis liuteolinas padeda sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis, stabdo vėžio vystymąsi.

Paprikų istorija

Paprika (lot. Capsicum, vok. Paprika, rus. Паприка, angl. Peppers, Chili peppers, bell, sweet peppers) – bulvinių (Solanaceae) šeimos augalų gentis. Į Europą atkeliavo Kolombui grįžus iš naujai atrastų žemių. Daug neaiškumų kyla dėl šio augalo pavadinimo, ypač anglų kalboje. Buvo vartojamas klaidingas pavadinimas ‘pipirai’ (peppers), nes šie augalai kartumu priminė tais laikais itin vertintus juoduosius pipirus. Anglų kalboje iš Centrinės Amerikos kilusiu žodžiu Chili vadinamos tiek aštrių, tiek saldžių rūšių paprikos. Žodis ‘paprika’ greičiausiai kilęs iš Vengrijos. Paprikos kaip agrokultūra auginamos 6 tūkstančius metų. Jų tėvynė – Centrinė ir Pietų Amerika, kur šie augalai auginami kaip daugiamečiai.